Kartais taip nutinka gyvenime, kad jautiesi esąs vienui vienas, pats su savimi. Mane mokino, kad svarbiausia tuomet savimi pasirūpinti, nes kas gi kitas tą padarys, jei ne tu. „Manęs niekas nemyli“ yra frazė, bylojanti pirmiausia apie vidinę nemeilę sau, kurios taip trūksta. Tik jos negali surasti išorėje, neturėdamas viduje.
Labai retai taip būna, kad lieku namuose be vaikų. Jų pritrūksta tą pačią akimirką, vos uždarau duris ir tamsėjant vakarui jau galiu vilku kaukti, nes per tiek metų taip ir neišmokau gyventi viena. Visą laiką – kažkam, su kažkuo, šalia ko nors, kas savo buvimu liudija ir mano būtį. Kažkas, ko galiu atsiklausti, ar esu. Dažniau, aišku, tas klausimas nuskamba maždaug kaip „ar esu stora?“, na be čia ne esmė.
Visada baltai pavydėjau žmonėms, prijaukinusiems savo vienatvę, mokantiems ja mėgautis, mėgautis savimi, savo pilnu buvimu, būti pakankamais. Aš dar tik mokausi. Ir geriausiai tai sekasi, aišku, prie jūros, o Vilniaus šurmulys yra trim šimtais kilometrų per toli nuo jos.
Jeigu reiktų besti pirštu į pačią tikriausią vienatvę, tai būtų tas skambutis iš slaugos skyriaus, kad jau viskas. Tąkart tai buvo žiema, bet pabaigos pradžia prasidėjo spalį. Kai žinai, kad atgal į namus jau nebepalydėsi, nebepradžiuginsi, kaip gražiai juos sutvarkei, kol laukei. Kai norėtum parodyti, kiek stengeisi, ir kartu atsiprašyti už nelabai sėkmingai prižiūrėtas gėles, bet žinai, va šitas tris tai pavyko išsaugoti, net iki dabar.
Tą vakarą, kai išėjo mama, pasaulis be gailesčio pastatė prieš faktą: mes jame vieni. Ir mane apsikabinę vaikai baikščiai tą irgi suprato – ir jie bus vieni, kažkada. Vienatvė – tokia laisvės kaina, galimybė daryti viską, kaip tik nori, tik sau. Ir ji nepakeliama. Bet koks apribojimas reiškia, kad esi su kažkuo: ar tai mažieji, kurių negali palikti, ar artimieji, kuriems kažko reikia, ar draugai, kurie kažkur kviečia ar prašo ko, net jei norisi atsisakyti, bet gi neprašytų, jei neturėtum draugų. Ne visuomenės buvimas su erzinančiomis taisyklėmis primena, kad esi jos dalis. Vienatvė tik sau, vien su savo darbais ir siekiais, vien savais malonumais, yra pati baisiausia. Tik ne visiems. Bet man – taip.
Viena gyvenau kurį laiką Paryžiuje, paskui Vilniuje, šalia Vilnelės, į kurią eidavau vakarais pabraidyti, nes šiek tiek panašu į jūrą. Paskui, jau iširus šeimai, glaudžiau savo mažuosius prie širdies Jonažolių daugiaaukščiuose. Tąkart paniškai bijojau, kad tik nieko man nenutiktų (nors kas gi galėjo nutikti), nes jie dar nemokėjo nei skambinti, nei įsipilti atsigerti. Su šiais dviem įgūdžiais baimė pasitraukė. Bet liko nenoras likti bendrauti vien tik su savimi. Gal kad esu nelabai koks kompanjonas? Gal tai kaip žaidimo lygis, kurio nepraėjus niekaip nepateksi į kitą, aukštesnį? Gal tai – vienintelis būdas išmokti būti pasaulyje su taika sau, kad nebūtų baisu ją priimti ir tada, kai išmuš valanda? Ar ne juodos kosminės vienatvės žmonės bijo labiausiai tą akimirką, kai nenori numirti? Ar ne juodą sutemų mirtį regiu šalia savęs tomis naktimis, kai nieko nėra šalia?
Taip iš šiandien, Žvėryno šventgirės apylinkėse, toks pats jausmas. Kartu su juo - in memoriam visoms išėjusioms mamytėms, kurios mus čia paliko vienus, bet mes, imdami iš jų pavyzdį, stengiamės būti taip pat kaip ir jos – kažkam, su kažkuo, tik dažnai, kaip visos mamos, pamiršdami pabūti ir sau.
Comments