Vienišų mamų patirtys ir iššūkiai: ekspertinės rekomendacijos sprendimų priėmėjams, institucijoms, NVO

Dokumentas parengtas įgyvendinant podoktorantūros mokslo projektą „Vienišų motinų medijų aplinka ir patirties naratyvai fenomenologinės antropologijos požiūriu". Mokslinio tyrimo tikslas: suprasti, kaip asmeniniai, socialiniai bei kultūriniai faktoriai veikia vienišų mamų šeimų gerovę ir pateikti pasiūlymus, kaip įveikti jų patiriamą nelygybę, diskriminacijos apraiškas, žalingus stereotipus, skurdo riziką, pagalbos neprieinamumą ir kitus identifikuotus iššūkius. Žemiau pateikiamas rekomendacijų sąrašas.

Parengta remiantis:

–      mokslinių straipsnių apie vienišų motinų patirtis analize;

–      savitarpio pagalbos grupių „Facebook“ turinio analize;

–      kokybiniais interviu su vienišomis motinomis Lietuvoje;

–      ekspertų apvaliojo stalo diskusija ir jos transkripcija;

Tikslinė auditorija: politikos formuotojai, ministerijos, savivaldybės, NVO, socialinės politikos ekspertai.

Problemos pagrindimas

Vienišos motinos Lietuvoje sudaro socialiai ir ekonomiškai pažeidžiamą, bet struktūriškai nepakankamai atpažįstamą grupę. Tyrimai ir empirinė medžiaga rodo, kad pagrindiniai jų patiriami sunkumai kyla ne iš individualių sprendimų, bet iš institucinių spragų, nepritaikytų vieno suaugusio šeimos realybei.

Viešajame diskurse ir žiniasklaidoje vyraujantys stereotipai (apie neatsakingumą, priklausomybę nuo paramos, „probleminius vaikus“) neatitinka realios patirties. Priešingai, vienišos motinos pasižymi itin aukštu atsakomybės, savivaldos ir prisitaikymo lygiu, tačiau nuolat susiduria su teisiniu neapibrėžtumu, finansiniu nestabilumu ir emociniu perdegimu.

Valstybės duomenų agentūros duomenimis maždaug pusė (44,9 proc.) 2021 m. Lietuvoje išsiskyrusių porų turėjo bendrų nepilnamečių vaikų, kurie po skyrybų liko gyventi su vienu iš tėvų, dažniausiai – su mama.

Europos Sąjungos statistikos tarnybos duomenimis, 2021 m. vienišų tėvų (dažniausiai – mamų) šeimos Lietuvoje sudaro apie 25 proc. visų namų ūkių, kuriuose auginama vaikų, ir šis skaičius kasmet auga, kai tuo tarpu ES vidurkis siekia 14 proc. Daugiau vienišų suaugusiųjų šeimų yra tik Estijoje (28 proc.), Danijoje (29 proc.) ir Švedijoje (34 proc.). Pagal naujausius Eurostat duomenis, visoje Europos sąjungoje 2024 m. daugumą vienišų tėvų namų ūkių sudarė moterys: 5,4 % 25–54 metų moterų buvo vienišos motinos su vaikais, palyginti su 1,0 % to paties amžiaus vyrų.

Apskritojo stalo diskusijos santrauka

Apskritojo stalo diskusija buvo skirta aptarti vienišų mamų patirtis Lietuvoje, remiantis kokybiniu tyrimu apie jų kasdienybę, žiniasklaidos stereotipus ir savitarpio pagalbos praktikas. Diskusijoje dalyvavo tyrėja, nevyriausybinių organizacijų atstovės, dirbančios smurto prieš moteris, psichoemocinės sveikatos, moterų teisių ir socialinės politikos srityse, taip pat institucijų atstovės.

Diskusijos pradžioje buvo pristatyti tyrimo rezultatai, apimantys tris pagrindinius etapus: (1) vienišų mamų savitarpio pagalbos grupių socialiniuose tinkluose analizę, (2) Lietuvos žiniasklaidos publikacijų apie vienišas mamas analizę ir (3) giluminius interviu su vienišomis mamomis. Tyrimas atskleidė ryškų kontrastą tarp viešajame diskurse vyraujančių stereotipų ir pačių moterų reflektuojamos tapatybės bei kasdienės patirties.

Pagrindinės diskusijos įžvalgos

1. Teisinių ir socialinių žinių trūkumas. Diskusijos dalyvės sutarė, kad viena ryškiausių problemų – sisteminis teisinių ir socialinių žinių trūkumas. Daugelis vienišų mamų nežino apie joms priklausančias teises: alimentų priteisimo mechanizmus, jų indeksavimą, valstybines išmokas, paramą būstui, mediacijos galimybes ar nemokamą teisinę pagalbą. Šios žinios dažniausiai perduodamos ne per institucijas, o per socialinius tinklus ir neformalius moterų tinklus, o tai rodo komunikacijos spragą valstybės lygmeniu. Šių žinių trūkumas taip pat yra viena iš nesaugumo priežasčių, ribojančių sprendimą susilaukti vaikų pilnose šeimose, nes šeima, planuodama, kiek iššūkių gali pakelti ir matydama, kad didžioji vaikų auginimo našta vis dar yra „moteriškas darbas“, galimai pasirenka apsiriboti ties riba, kuri būtų pakeliama vienai mamai – nebūtinai skyrybų, bet ir netekties ar vieno iš partnerių nedarbingumo atvejais.

2. Institucijų fragmentacija ir „klaidžiojimo“ patirtis. Buvo pabrėžta, kad pagalbos sistema yra fragmentuota: moterys dažnai nežino, į kurią instituciją kreiptis, kokia seka tai daryti ir kokius dokumentus pateikti. Pagalba neretai pasiekiama tik po ilgo klaidžiojimo tarp institucijų, o tai ypač sudėtinga emocinės krizės, smurto ar būsto netekimo situacijose. Nors kai kurios savivaldybės ir krizių centrai suteikia reikšmingą pagalbą, kelias iki jos yra ilgas ir per sudėtingas. Čia dar pridėčiau chronišką  esamos institucinės sistemos nuoseklumo ir integracijos stoką. Taip pat pastebima institucinės sistemos nuoseklumo ir integracijos stoka. Net tais atvejais, kai krizių centrai veikia ir yra prieinami, jų teikiamos konsultacijos, paslaugos ir pagalba arba persidengia, arba yra iš viso nesuteikiama niekur, arba ne visuose regionuose vienodai. Ši pagalba taip pat dažnai yra tik momentinio pobūdžio, trūksta tęstinumo. Moterų praktikoje, paprastai vieną problemą išsprendus, gyvenimas nenutrūksta, o tolimesni ir ilgalaikiai pokyčiai net po atrastos pagalbos ir intervencijos be tolimesnio palydėjimo gali tapti dar vienu nauju papildomu iššūkiu.

3. Alimentų sistema kaip struktūrinė neteisybė. Diskusijoje išryškėjo aiški kritika esamai alimentų sistemai. Alimentų išieškojimo našta praktiškai perkeliama pačioms motinoms – jos turi įrodyti nemokėjimą, inicijuoti procesus ir nuolat kovoti su institucine inercija. Tai sukelia ne tik finansinius sunkumus, užkrauna dokumentų tvarkymo naštą, bet ir lemia didelį emocinį nuovargį, dėl kurio dalis moterų ilgainiui apskritai atsisako siekti joms priklausančių lėšų. Moterys taip pat susiduria su neproporcingu vaikų išlaikymo kaštų padalinimu. Net skiriantis bendru sutarimu ir/ar dalinantis vaikų gyvenamą vietą bei sąlygas, vyrauja logiškai sunkiai suprantami principai. Pavyzdžiui, kai vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų, o kitam numatomi vizitai, tai niekaip neatsispindi alimentų skaičiavimo formulėje. Pvz.: jeigu vaikas 80 proc. laiko gyvena su kažkuriuo iš tėvų, tai ir vaiko poreikiams skiriami alimentai turėtų būti skaičiuojami vadovaujantis šiomis proporcijomis. Taip pat alimentai nėra automatiškai indeksuojami. Teoriškai įstatymas numato tokią prievolę, bet praktiškai tai gula dažniausiai ant mamos pečių. Dėl indeksacijos pačios mamos turi kreiptis kiekvieną kartą.  Dėl to net ir paskirti alimentai per ilgą vaikų auginimo laikotarpį visiškai nuvertėja. Pavyzdžiui, prieš dešimt metų paskirtų 150 EUR vaikui perkamoji galia jau yra visiškai sumenkusi. Tuo tarpu dėl indeksavimo į teismą galima kreiptis tik už praėjusius 5 metus, vadinasi, mamos turi žinoti, kad ne rečiau nei kas 5 metus reikia kreiptis  į teismus su reikalavimais indeksuoti tai, kas jau buvo priteista. Kita vertus, alimentų savanoriškai neindeksuojantis tėtis jaučiasi saugus. Plačiau: Alimentų indeksavimas 2026 - kizne.lt

4. Viešųjų paslaugų ir infrastruktūros neatitikimas realiems poreikiams. Diskusijoje buvo aptarta, kad statistiškai darželių vietų skaičius didėja ir tai labai svarbus privalumas, tačiau kaip problema išlieka jų geografinis prieinamumas kuo arčiau namų. Vienišoms mamoms darželis „kitoje miesto pusėje“ nėra sprendimas, nes tai didina nematomą vaikų logistikai skiriamo laiko ir darbo krūvį, riboja galimybes dirbti ir gilina ekonominį pažeidžiamumą. Buvo pabrėžta, kad miesto ir paslaugų plėtros planavimas vis dar menkai atsižvelgia į moterų ir vienišų tėvų kasdienes logistikos realijas, atsilieka nuo naujų rajonų kūrimosi tempo. Regioninė politika taip pat visiškai neanalizuoja ir neatliepia šeimų poreikių. Regionuose paslaugų nuotolis nuo namų sukelia papildomų sunkumų, kurie neretai vėl gula ant moters pečių. Ikimokyklinio amžiaus vaikų pavėžėjimo paslaugos neišvystytos (pavyzdžiui, mokyklinis autobusas veža tik vaikus, gyvenančius toliau kaip 3 km. nuo mokyklos, kai net ir 2 km. vaikui eiti kelkraščiu yra gana tolimas atstumas. Be to, „namų darželių“ sistema nelicencijuojama ir neveikia, negautų ikimokyklinio ugdymo paslaugų kompensavimo mechanizmų už kuriuos galima būtų įsigyti lygiavertes vaikų priežiūros paslaugas beveik nėra, ir tai ne visuose rajonuose.

Dėl šių priežasčių dar labiau apribojamas laisvas judėjimas darbo rinkoje, nes kraustytis „paskui darbo vietą“ vienišos mamos beveik neturi galimybių dėl būsto ir vaikų ugdymo įstaigų iššūkių.

5.  Šeimos poreikius atitinkančio būsto prieinamumas. Tai dar viena išskirtinai šeimoms su vaikais ir ypač vienišų tėvų šeimoms aktuali viešoji paslauga. Veikianti paramos įsigyti ar nuomotis būstą sistema neužtikrina laisvo judėjimo paskui darbo vietą poreikių, nes kompensacijai gauti yra didžiulės eilės ir socialinis būstas suteikiamas tik toje savivaldybėje, kurioje yra deklaruota gyvenamoji vieta. Kol šeima gauna socialinį būstą, darbas gali būti randamas visiškai kitoje teritorijoje arba, priešingai, ten kur yra darbo gali nebūti šansų gauti socialinį būstą tada, kai to reikia. Kadangi darbinės pajamos vienišos mamos šeimoje yra išgyvenimo klausimas, bet kokie sisteminiai judėjimo laisvės apribojimai stipriai didina atskirtį ir siaurina galimybes ištrūkti iš skurdo ar pažeidžiamumo rato.

6. Stigmatizacija ir stereotipų poveikis. Diskusijos dalyvės sutiko, kad žiniasklaidoje vyraujantys stereotipai apie vienišų mamų neva amoralumą, neatsakingumą ar „naštą valstybei“ turi realias pasekmes. Jie formuoja visuomenės požiūrį, mažina empatiją, pateisina paramos stoką ir prisideda prie nebylaus institucinio bei tarpasmeninio moterų žeminimo. Pažymėta, kad net ir profesionalės – gydytojos, mokslininkės – susiduria su išankstiniu įtarumu ir pažeminančiu elgesiu dėl savo šeiminės padėties. Taip daug dirbančios moterys patiria dvigubą prieštaringą spaudimą – jos vertinamso kaip blogos mamos ir blogos profesionalės. Dar vienas, naujas iššūkis, yra žiniasklaidoje kuriami nepakeliamai aukšti motinystės standartai, „motinystės rožiniai akiniai“, kurių neatitinkant, kyla papildomi savivertės iššūkiai mamoms ir formuojasi papildomos priežastys visuomenei neigiamai vertinti vienišas mamas.

7. Vienišų mamų patirtis kaip moterų teisių klausimas. Diskusijoje buvo akcentuota, kad vienišų mamų problemos neturėtų būti traktuojamos kaip siaura „šeimos“ ar „socialinės rizikos“ tema. Tai struktūrinis moterų teisių ir lyčių nelygybės klausimas, susijęs su pilietinėmis ir politinėmis, socialinėmis ir ekonominėmis teisėmis, gerove ir galimybėmis, įvairiomis skurdo formomis, darbo rinka ir mokesčių sistema, socialinės paramos ir pensijų sistema, smurtu artimoje aplinkoje ir viešųjų paslaugų organizavimu ir jų tvarumu. Vienišų mamų situacija atskleidžia gilesnes sistemines spragas, kurios paliečia didelę dalį moterų viso gyvenimo ciklo metu.

8. Psichoemocinės sveikatos prieinamumo didinimo poreikis. Greta stigmos mažinimo ir moterų teisių klausimų, motinystės (ne tik vienišų mamų) ir tėvystės derinimo su darbu poreikio buvo aptartas ir psichoemocinės sveikatos konsultacijų prieinamumas. Psichoemocinė sveikata Lietuvoje dažnai siaurinama iki psichologų / psichiatrų diagnozių, nors iš tiesų reikėtų kalbėti apie visą psichinės sveikatos spektrą: emocinę, psichologinę ir socialinę gerovę, kuri daro įtaką pažinimui, suvokimui ir elgesiui. Skyrybų ar netekties atveju padidėja ir pogimdyminės depresijos rizika, reikalinga kompleksinė pagalba ir žinios ne tik moterims, bet ir jų artimiesiems ilgą laiką, atsižvelgiant į vaiko/ų raidos ypatumus ir specifinius, su vaiko amžiumi susijusius, iššūkius.

9. Šeiminės namų ūkių sudėties duomenų sekimas. Esamas duomenų sekimas neatspindi poreikių, konstatuoja tik generalizuotą situaciją. Užtikrinus šį, pirminį duomenų rinkimo žingsnį dar reikėtų susieti jį su reguliaria analize ir duomenimis grįstų sprendimų priėmimu. Tam reikalinga sekti ne tik šeimos sudėties duomenis, bet ir šeimos poreikių ir jų tendencijų duomenis nacionaliniu ir regioniniu aspektu. Šiuo metu ES namų ūkių sudėtį seka Eurostat, tačiau detalesnės šeimų situacijos kiekybinių tyrimų ir ypač – tęstinių, Lietuvoje nėra atliekama arba institucijos nepasidalina šia informacija su kitomis. Diskusijoje buvo aptarta, kiek svarbu atsižvelgti į vienišos motinystės priežastis, pasekmes bei jų dinamiką, tačiau sutarta, kad tai kompleksinė tema ir pagalbos poreikiai yra labai individualūs ir neturi būti ignoruojami ar diskriminuojami dėl vienokios ar kitokios šeimos istorijos (pvz. tiek našlių, tiek ir išsiskyrusių mamų galimybės eiti į darbą tiesiogiai priklauso nuo gautos darželio vietos).

10. Bendruomenės stiprybė ir solidarumas. Nepaisant iššūkių, diskusijoje buvo pabrėžta stipri savitarpio pagalbos kultūra tarp vienišų mamų. Socialinių tinklų grupės veikia kaip alternatyvūs informacijos, emocinės paramos ir praktinės pagalbos centrai. Jose vyrauja solidarumo, neformalaus mentorystės ir dalijimosi patirtimi atmosfera, kuri iš dalies kompensuoja institucijų trūkumus. Ir vis tik neturime veikiančio gyvai savipagalbos tinklo kaip yra kitose ES šalyse (Čekija, Austrija, Prancūzija, Švedija ir t.t.). Panašių užuomazgų yra tik katalikiškose bendruomenėse, tačiau tokio tipo grupės sukuria joms būdingą vertybinį krūvį, dėl kurio sekuliarios visuomenės piliečiai geriau renkasi likti be pagalbos, negu kreipiasi į jas. Toks savipagalbos tinklas, veikiantis vietos bendruomenėse ar teritoriniu principu, funkcionuoja šalyse, kur interesų atstovavimo ir bendradarbiavimo veiklos yra atskirai prioretizuojamos viešojoje politikoje. Tokiuose tinkluose ne tik dalijamasi patarimais, bet ir keičiamasi savipagalbos paslaugomis. Be tokio tinklo ne tik neveikia savipagalbos grupės gyvai,  bet ir visiškai nėra vienišų mamų interesų atstovavimo infrastruktūros, o šio tipo šeimose kylantys iššūkiai yra tiesiog nematomi.

Diskusijos apibendrinimas

Diskusijos dalyvės sutarė, kad vienišų mamų situacijos gerinimas reikalauja ne pavienių priemonių, o sisteminių sprendimų: aiškesnės komunikacijos, centralizuotos informacijos, teisingesnės alimentų sistemos, lyčių požiūriu jautraus paslaugų planavimo ir stereotipų dekonstravimo viešajame diskurse. Vienišų mamų patirtys buvo įvardytos ne kaip individualios nesėkmės, o kaip socialiai ir politiškai reikšmingas reiškinys, atskleidžiantis valstybės atsakomybės ribas ir galimybes jas peržengti.

Rekomendacijos politikams ir valstybės institucijoms

1)    „Vieno langelio“ informacijos sistema: teisė + išmokos + dokumentai (A–Z)

Sukurti ir nuolat atnaujinti aiškų, paprastą, gyvenimiškais scenarijais paremtą informacijos centrą (svetainė + PDF + chatbot/linija), kuris atsakytų į dažniausius klausimus: skyrybos, globa, alimentai, antstoliai, tėvystės nustatymas, bendravimo tvarka, kompensacijos, deklaravimas, tarpvalstybiniai atvejai. Prezentacijoje tai įvardyta kaip pagrindinis poreikis („nuo A iki Z vienoje vietoje“), o grupės įrašai rodo, kad moterys realiai blaškosi tarp institucijų ir remiasi vieni kitų patirtimis.

2)    Teisinės pagalbos prieinamumas: ne tik „teisė egzistuoja“, bet ir reali pagalba ją įgyvendinti

Įteisinti/praplėsti nemokamos pirminės teisinės pagalbos prieinamumą vienišoms mamoms (ypač skyrybų, alimentų išieškojimo, smurto, tarpvalstybinių situacijų srityse), įtraukiant konsultacijas nuotoliu ir aiškią nukreipimo schemą („jei situacija X → institucija Y → dokumentai Z“). FB įrašai rodo, kad net baziniai klausimai („ar kreiptis į antstolius?“) kartojasi nuolat, vadinasi, sistema nėra „skaidri iš vidaus“.

3)    Stabilumo politika vietoje vienkartinių „pleistrų“

Judėti nuo epizodinės paramos prie stabilumą kuriančių mechanizmų: nuoseklesnių kompensacijų, aiškesnių pajamų ribų taisyklių, sprendimų, kurie mažina „baimę prarasti paramą“ (kai moteris bando didinti pajamas). Prezentacijoje aiškiai sakoma: reikia stabilaus finansinio saugumo mechanizmų, ne vienkartinės paramos.

4)    Būstas kaip orumo ir saugumo klausimas

Stiprinti nuomos kompensacijų ir būsto paramos prieinamumą vienišoms mamoms, mažinti administracines kliūtis (deklaravimas/registracija), plėtoti savivaldybių konsultantų funkciją „vedant už rankos“, nes būstas grupėje ir prezentacijoje atsiveria kaip centrinis egzistencinis klausimas, tiesiogiai siejamas su „normalaus gyvenimo“ galimybe.

5)    Darbo ir vaikų priežiūros „kritinių situacijų“ sprendimai

Kurti sprendimus, kurie sprendžia realų, nuolat kartojamą klausimą: „ką daryti, kai neveikia darželiai / vaikas serga / nėra kas pavaduoja?“ Tai gali būti: savivaldybių trumpalaikės priežiūros paslaugos, subsidijuojamos auklės valandos, lankstesni darbo režimai ir reali hibridinio dalyvavimo kultūra (ne tik deklaracija).

6)    Psichologinė pagalba kaip prieinama bazinė paslauga (mamoms ir vaikams)

Įtvirtinti lengvai pasiekiamas psichologines konsultacijas, kurios būtų „žemo slenksčio“ (be stigmos, be ilgo laukimo, su aiškia registracija). FB įrašai rodo pervargimo, vienišumo, „stogas važiuoja“ retoriką, o prezentacijoje tai įvardyta kaip vienas centrinių poreikių.

7)    Apsauga nuo grasinimų ir institucinių „baimės scenarijų“ (pvz., „atims vaikus“)

Sukurti aiškią, viešą komunikaciją ir procedūrų paaiškinimus: ką reiškia vaiko teisių įsitraukimas, kada jis taikomas, kokios yra mamos teisės, kaip fiksuoti grasinimus, kur kreiptis. Respondenčių pasakojimuose tai įvardyta kaip dažnas informacijos trūkumas, o FB įrašuose matosi smurtinių santykių epizodai ir baimės.

8)    Duomenys ir matomumas: be statistikos nėra politikos

Iš diskusijos labai aiškus institucinis poreikis: trūksta statistikos apie vienišas mamas, paslaugų naudojimą, biudžeto srautus ir pan., todėl sunku pagrįsti finansavimą. Reikia sistemingai rinkti ir viešinti (nepažeidžiant privatumo) agreguotus duomenis, kurie leistų planuoti priemones ir vertinti efektyvumą.

9)    Kova su stigmatizacija žiniasklaidoje: standartai ir partnerystės

Tavo straipsnio fragmentai rodo, kaip stereotipai įtvirtinami net antraštėmis ir institucinių pranešimų pavyzdžiais, kurie „vienos mamos“ statusą padaro sensacingu ar problemišku. Reikalingos komunikacijos gairės ir partnerystės su žiniasklaida, kad vienišos mamos nebūtų vaizduojamos per „kaltės“, „nekompetencijos“ ar „išskirtinės išimties“ optiką.

Rekomendacijos NVO ir bendruomenėms (bei NVO partnerystėms)

1)    Nukreipiančios konsultacijos – padėti susigaudyti sistemoje

Kadangi moterys dažnai remiasi FB grupe kaip pirmu/ vieninteliu šaltiniu, NVO gali kurti „nukreipimo“ paslaugą: trumpa konsultacija + individualus kelias (kokie žingsniai, dokumentai, kur kreiptis). Tai tiesiogiai atlieptų įžvalgą, kad institucijos ne „veda už rankos“.

2)    Teisinės klinikos ir dokumentų dirbtuvės

Praktiniai užsiėmimai (gyvai/online): alimentų išieškojimo žingsniai, prašymai savivaldybei, kompensacijos, deklaravimas, tarptautiniai atvejai. FB įrašai rodo, kad moterys prašo „realios instrukcijos“, o ne bendrų patarimų.

3)    Psichologinė parama + grupės (ne tik krizė, bet ir pervargimas)

NVO gali plėtoti trumpalaikes konsultacijas, savipagalbos grupes, perdegimo prevenciją, taip pat vaikų emocinės paramos nukreipimą. Diskusijoje nuskamba idėja apie prevencinę informaciją dar nėštumo/gimdymo laikotarpiu – tai vieta NVO ir sveikatos sektoriaus partnerystei.

4)    Bendruomenės „mikroparamos“ infrastruktūra (tai jau vyksta – verta institucionalizuoti)

Kadangi „atiduodu/priimu“ ir pagalbos siūlymai realiai veikia kaip alternatyvi gerovės forma, NVO gali sukurti saugesnį, efektyvesnį modelį: aiškios taisyklės, saugumo protokolai, logistikos partneriai, vietiniai sandėliukai, paramos kuponai. Tai atlieptų įžvalgą apie neformalią socialinės apsaugos infrastruktūrą.

5)    „Saugumo pažintyse“ ir smurto prevencijos edukacija

Prezentacijoje matosi ryšys tarp romantinių stereotipų ir pažeidžiamumo (įskaitant išnaudojimo rizikas). NVO gali kurti edukaciją apie ribas, finansinį saugumą, smurto atpažinimą, teisines priemones.

6)    Advokacija ir komunikacijos kampanijos: parodyti realų „hiperatsakingumo“ diskursą

Tavo skaidrės įvardija svarbią priešpriešą: realybėje matosi ne „neatsakingumas“, o „hiperatsakingumas“ ir aktyvus „tvarkymosi“ diskursas. NVO gali tai paversti kampanijų ašimi, keičiant viešąją nuomonę ir mažinant gėdą dėl pagalbos prašymo.

Papildomos įžvalgos

1. „Facebook“ savitarpio pagalbos grupės veikia kaip „pirmo kontakto institucija“.

Tai greita, nesmerkianti, patirtimi paremta pagalba, bet kartu rizikinga, nes dalyvių žinios ir patarimai neretai nėra teisiškai patikrinti ir patikimi. Todėl naudinga būtų apmokyti ir net skirti etatinį darbą grupėse diskutuojančioms profesionalioms konsultantėms (būtent moterims, nes moterų savitarpio pagalbos grupės yra lyčiai jautri saugi erdvė, kurioje vyrai nedalyvauja). Profesionalios konsultantės padėtų greičiau surasti atsakymą, paneigtų klaidinančią informaciją, nukreiptų į lokalias pagalbą suteikiančias institucijas.

2. Žinių trūkumas yra struktūrinis, o ne individualus. Dažnai kartojasi tie patys klausimai apie alimentus, skyrybų procedūras, pagalbą ir paramą teikiančias institucijas, tai rodo, kad tiek teisinių žinių, tiek išmanymo apie institucines funkcijas moterims trūksta ir praverstų nuolatinė komunikacija:

–      sveikatos priežiūros vietose (ypač nėštumo ir gimdymo metu, pas vaikų gydytojus);

–      švietimo įstaigose (darželiuose, mokyklose, motinystės ir tėvystės mokymuose)

–      psichinės sveikatos kabinetuose (kad žinias, kur nukreipti, galėtų suteikti ir konsultuojantis psichologai, psichoterapeutai, psichiatrai)

–      teisinių konsultacijų ir mediacijos vietose

3. Pagalbos poreikis dažnai maskuojamas orumo diskursu: moterys nori „susitvarkyti“, o ne „prašyti“, todėl pagalba turi būti teikiama taip, kad nepažeistų žmogiškojo orumo principų (nepatronizuotų, nebaustų pertekline biurokratine našta).

Rekomendacijos akademinei bendruomenei: universitetams, mokslo ir švietimo institucijoms

Tyrimai rodo, kad akademinė aplinka, nors formaliai deklaruoja lyčių lygybę ir įtrauktį, išlieka struktūriškai nepritaikyta motinystei, o ypač – vienišai motinystei. Akademinė kultūra tebėra grindžiama „neįkūnyto akademinio subjekto“ norma: darbuotojo, kuris yra nuolat prieinamas, mobilus, emociškai neutralus ir neturintis priežiūros įsipareigojimų. Motinystė šioje sistemoje dažnai suvokiama kaip rizika, nukrypimas nuo įprastinės veiklos arba individuali problema, o ne kaip struktūrinė akademinės bendruomenės realybė. Žemiau pateikiamos rekomendacijos motinystės patirčių gerinimui akademinėje aplinkoje.

1) Karjeros planavimo pokytis: nuo „pertrūkio“ prie gyvenimo kelio. Universitetai ir mokslo institutai turėtų atsisakyti linijinės karjeros normos kaip tyliojo standarto. Rekomenduojama:

• oficialiai pripažinti nelinearines akademines trajektorijas (motinystė, skyrybos, priežiūros laikotarpiai) kaip įprastą ir priimtiną profesinio gyvenimo dalį;

• į palankius vertinimo, atestacijų ir konkursų aspektus įtraukti karjeros kontekstą (praktinę patirtį, šeimos ir darbo derinimą, slaugą), ne tik mokslinės produkcijos kiekį;

• užtikrinti, kad terminų lankstumas būtų įmanomas ir vertinamas be stigmos, t. y. nebūtų traktuojamas kaip „silpnumo“ ar „neambicingumo“ ženklas.

2) Motinystės ir tėvystės kaip akademinės vertės pripažinimas. Remiantis tyrimo įžvalgomis, motinystė nėra kliūtis akademiniam mąstymui – ji dažnai praplečia etinį jautrumą, laiko planavimo kompetencijas, socialinį suvokimą ir empatiją. Rekomenduojama:

• akademiniuose CV ir veiklos vertinimuose formaliai pripažinti priežiūros, mentorystės ir bendruomeninį darbą;

• pripažinti, kad emocinis ir rūpybos darbas akademijoje (studentų palaikymas, mentorystė, lygybės komitetai) yra ne „nematomas priedas“, o institucijai būtina veikla;

• skatinti tyrimų kryptis, kurios remiasi gyvenimiška patirtimi kaip epistemine verte, o ne laikyti ją „subjektyvumo pertekliumi“.

3) Laiko ir erdvės reorganizavimas akademinėje kasdienybėje. Tyrimas aiškiai parodė, kad akademinė nelygybė dažnai materializuojasi per laiką ir erdvę: susitikimų laikus, fizinį mobilumą, „nematomas“ darbo vietas. Rekomenduojama:

• vengti susitikimų, komisijų ir renginių ankstyvais rytais, vėlyvais vakarais ar savaitgaliais, nebent tai būtina;

• įtvirtinti hibridinį dalyvavimą kaip normą, o ne išimtį (posėdžiai, seminarai, gynimai);

• plėtoti universitetų ir savivaldybių partnerystes dėl vaikų priežiūros paslaugų;

• sudaryti galimybes laikinai sumažinti dėstymo krūvį po motinystės, kartu užtikrinant mokslinės veiklos tęstinumą.

4. Institucinė atsakomybė už nematomą diskriminaciją. Rekomenduojama diegti „equity-by-design“ principą akademinėje valdysenoje:

• reguliariai atlikti lyties ir priežiūros poveikio vertinimus (angl. gender and care impact assessment);

• užtikrinti skaidrius darbo krūvio paskirstymo modelius, kad moterys nebūtų sistemingai nukreipiamos į nematomą darbą;

• sukurti aiškias, saugias ir prieinamas skundų nagrinėjimo procedūras, apimančias ir „minkštąsias“ diskriminacijos formas (kaltės priskyrimą, motinystės problematizavimą, menkinančius komentarus).

5. Akademinės kultūros keitimas: nuo tylos prie balso:

• įtraukti lyderystės ir vadovų mokymus apie mikroagresijas, sąmoningą ir nesąmoningą šališkumą, užstojančio stebėtojo praktika (angl. bystander intervention);

• skatinti atkuriamojo dialogo praktikas (angl. restorative dialogue), o ne bausmės ar tylos kultūrą;

• akademiniuose vertinimuose pripažinti bendruomenės kūrimą, solidarumą ir rūpestį kaip akademinės etikos dalį.

Rekomendacijų taikymas:

Kviečiu susisiekti, jei norėtumėte plačiau išgirsti apie atliktą vienišų mamų patirčių tyrimą, jo tęstinumą, rezultatus ir galimas komunikacijos galimybes.

Dr. Rūta Latinytė

Vilniaus universitetas Komunikacijos fakultetas

Lyčių studijų centras

Teksto autorė dr. Rūta Latinytė

Rekomendacijos parengtos vykdant podoktorantūros stažuotės projektą „Vienišų motinų medijų aplinka ir patirties naratyvai fenomenologinės antropologijos požiūriu“. Projektui finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMT), sutarties Nr. S-PD-24-102.